Kodėl stringa NVO įtraukimas į švietimą savivaldybėse: 5 atvejų analizė

Viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų efektyvumas ir kokybė iki šiol išlieka aktualus viešojo valdymo klausimas. Vienas iš  galimų kokybės gerinimo receptų – jau prieš dešimtmetį priimtas sprendimas pasitelkti nevyriausybines organizacijas, kurios geriau žino žmonių lūkesčius ir siūlo visuomenės poreikius atliepiančias paslaugas. Kaip numatyta Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“, biudžetinės įstaigos turėtų teikti tik tas viešąsias paslaugas, kurių negali teikti NVO, bendruomeninės organizacijos ir verslo įmonės. 2014-2020 metų nacionalinėje pažangos programoje įtvirtintas rodiklis, kad iki 2020 metų pabaigos ne mažiau kaip 15 % savivaldybių viešųjų paslaugų turi būti perduota bendruomenėms, NVO ar privačiam sektoriui. 

Deja, švietimas vis dar yra pati uždariausia viešųjų paslaugų sritis, į kurią nepriklausomiems teikėjams įsilieti sudėtinga. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro duomenimis, 2018 metais iš daugiau kaip 1 mlrd. eurų, Lietuvos savivaldybėse skiriamų  švietimo paslaugoms, nebiudžetiniams švietimo subjektams vidutiniškai tebuvo skirta kiek mažiau nei 3 proc. O kitose srityse, pavyzdžiui, sporto (apie 12-13 proc.), socialinių paslaugų (apie 7-8 proc.) ir kultūros (apie 4 proc.), paslaugų perdavimas vyksta kur kas sparčiau.

Siekdamas išsiaiškinti, kodėl stringa švietimo paslaugų perdavimas savivaldybėse, ir ko reikia, kad NVO taptų aktyviu švietimo paslaugų teikėju, Švietimo NVO tinklas parengė penkių savivaldybių atvejų analizes. 2019 m. balandį-gruodį tinklo ekspertai lankėsi Vilniaus, Šiaulių ir Alytaus miestų bei Alytaus ir Tauragės rajonų savivaldybėse, kur susitiko su jose veikiančių švietimo NVO atstovais, savivaldybių tarybų nariais, administracijos darbuotojais, biudžetinių švietimo įstaigų atstovais ir diskutavo apie NVO dalyvavimo galimybes švietimo srityje. 

Nepaisant to, kad sąlygos NVO veiklai ir požiūris į jas kiekvienoje savivaldybėje skiriasi, švietimo paslaugų perdavimas nėra iš esmės įgyvendinamas nei vienoje iš analizuojamų savivaldybių. Didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius ir Šiauliai, socialinė-ekonominė aplinka yra palankesnė: NVO gali kurtis ir veikti be vietos valdžios pagalbos. Tačiau mažesniuose, demografiškai mažėjančiuose, mažiau ekonomiškai išsivysčiusiuose regionuose savivaldybės dėmesys partnerystės skatinimui – tiek teisiniu-administraciniu, tiek ir finansiniu požiūriu – neretai organizacijoms gali būti pagrindinė sąlyga teikti viešąsias paslaugas. Deja, švietimo srityje savivaldybės yra labiau linkusios rinktis saugius sprendimus – išlaikyti ir plėtoti sau pavaldžių įstaigų tinklą bei bendradarbiauti  biudžetinio sektoriaus burbule.

Siekiant pokyčių, visų pirma reikia stiprinti abipusį pasitikėjimą o tam pastangų turi įdėti abi pusės – tiek vietos valdžios, tiek ir NVO atstovai. Vienas iš pirmųjų galimų žingsnių – realus NVO į(si)traukimas į švietimo klausimų sprendimą NVO ar švietimo tarybose. Savivaldybėms rekomenduojama įgyvendinti vietos organizacijų gebėjimus stiprinančias priemones  (finansavimo, patalpų suteikimo, mokymų, konsultavimo), o nevyriausybinėms  organizacijoms – jungtis į asociacijas ir aktyviau siūlyti savo paslaugas. 

Išsamius analizių dokumentus su rekomendacijomis savivaldybėms dėl aplankytų savivaldybių švietimo paslaugų įvairovės didinimo ir jų kokybės gerinimo rasite čia:

Švietimas Alytaus miesto savivaldybėje: nevyriausybinių organizacijų įtraukimas

Švietimas Alytaus rajono savivaldybėje: nevyriausybinių organizacijų įtraukimas

Švietimas Šiaulių miesto savivaldybėje: nevyriausybinių organizacijų įtraukimas

Švietimas Tauragės rajono savivaldybėje: nevyriausybinių organizacijų įtraukimas

Švietimas Vilniaus miesto savivaldybėje: nevyriausybinių organizacijų įtraukimas

Gerosios patirties gidas

Analizės parengtos įgyvendinant 2019 m. projektą „Švietimo paslaugų efektyvumo didinimas ir konkurencingumo skatinimas“, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.