Naujienos

Žiniasklaidos komentaras: Kur dingsta vaikų neformalaus švietimo pinigai?

2018-01-22

Nuo šių metų sausio trečdaliu, tai yra 2 mln. 800 tūkst. eurų padidėjo neformaliojo švietimo, tai yra įvairios popamokinės veiklos, kurią organizuoja ne mokyklų mokytojai, finansavimas. Iš viso savivaldybės šiemet gaus net 11 mln. eurų vaikų neformaliojo švietimo krepšeliui finansuoti.

Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė išreiškė lūkestį, kad nuo šiol savo įtraukios popamokinės veiklos paslaugas, būrelius galės siūlyti dar daugiau nevyriausybinių organizacijų bei laisvųjų mokytojų; be to, daugiau vaikų galėsią kokybiškai ugdytis, lavintis po pamokų, gilintis į tas veiklas, kurios juos traukia, padeda atskleisti jų talentus.

Bet ar iš tikrųjų yra taip? Ar tikrai kiekvienas vaikas nuo šiol gaus kas mėnesį jam priklausančius vidutiniškai 15 eurų bet kokiam jo norimam būreliui, kurį organizuoja jo miesto neformalios švietimo veiklos organizatoriai, tarkime, skautai, maltiečiai, šauliai, programuotojai, robotikos entuziastai, kovų menų atstovai ir kiti?

“Deja”, – sako Judita Akromienė, Švietimo nevyriausybinių organizacijų tinklo koordinatorė, – Iš esmės niekas nepasikeis bent jau didmiesčiuose. Ir, pirmiausia, Vilniuje, kur didžiąją dalį visų neformaliojo švietimo krepšelio lėšų susižeria du iš biudžeto išlaikomi didžiuliai centrai, tai: Lietuvos vaikų ir jaunimo centras bei Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centras”.

Tiesa, abiejų jų tiesioginė misija organizuoti vaikų neformalaus švietimo veiklą. Už tai šių centrų darbuotojai gauna atlyginimą, be to, valstybė sumoka už šių institucijų grandiozinių pastatų išlaikymą.

Beje, kuomet 2014 m. švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius su komanda rengė neformaliojo švietimo krepšelio koncepciją, vienas aktyviausių šios idėjos autorių buvo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro vadovas Valdas Jankauskas.

Ir jau anuomet kuluaruose buvo kalbama esą ministro bičiulis ne be reikalo taip stengiasi, kad atsirastų neformalaus švietimo krepšelis.

Maža to, kaip šiandien pastebi nevyriausybininkė J. Akromienė, minėtų centriukų specialistai ne tik prisidėjo prie neformalaus švietimo krepšelio koncepcijos atsiradimo, bet ir yra atsakingi už jos vykdymą, be to, ir patys dalyvauja neformalaus švietimo krepšelio lėšų “dalybose” bei kontroliuoja ir užtikrina, kaip vykdomas neformalus vaikų švietimas.

Visai kaip tame sename sovietiniame anekdote: “pats groju, pats dainuoju, pats bilietus pardavinėju”.

Tiesa, kadangi teisės aktai taip persipynę ir juose tiek landų, kad centriukai už tą pačią veiklą gali gauti finansavimą dukart.

Taigi, nevyriausybininkai neslepia nusivylimo, kad nors viena vertus, naujos redakcijos neformalaus švietimo koncepcija suteikia daugiau galimybių rastis kokybiškoms neformalioms veikloms, realiai absoliuti dauguma nevyriausybininkų ar laisvųjų mokytojų nėra pajėgūs konkuruoti su abiejų didžiųjų sostinėje veikiančių ir iš biudžeto gausiai finansuojamų centrų administracijomis, kurios vieną po kito rašo neformalaus švietimo organizavimo projektus bei juos laimi. Pavienis mokytojas ar vos 2-3 etatinius darbuotojus turinti nevyriausybinė organizacija neturi resursų išlaikyti projektų ir ataskaitų rašytojų.

Todėl, kol kiekvienas vaikas negalės realiai nusinešti neformalaus švietimo krepšelio į tą būrelį, į kurį jis nori, niekas nepasikeis – nei daugiau vaikų, ypač iš skurdžiau gyvenančių šeimų, galės kokybiškai ugdytis, nei atsiras daugiau šios paslaugos tiekėjų.

Beje, Šiauliuose ši reforma jau įvykdyta, ne tik formalaus, bet ir neformalaus švietimo krepšelio lėšos seka paskui vaiką. Todėl gal ir Vilnius bei kiti didmiesčiai jau galėtų liautis trypčioję vietoje ir imtis realios pagalbos šeimoms, neišgalinčioms kas mėnesį sumokėti už kokybišką vaikų popamokinę veiklą po 30 ar 60 eurų, nes tiek kainuoja šiuolaikiškai ir įtraukiai dirbančių mokytojų programavimo, robotikos, kovos menų ar futbolo būreliai.

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Publikuota ziniuradijas.lt.