VU Edukologijos magistrantūros programoje startavo modulis „Demokratiškos mokyklos kūrimas: teorija ir praktika“

Švietimo NVO tinklas drauge su partneriais prisidėjo prie vieno iš modulių „Demokratiškos mokyklos kūrimas: teorija ir praktika“ įgyvendinimo Vilniaus universiteto Edukologijos magistrantūros programos siūlomoje naujoje studijų šakoje „Švietimo politika ir lyderystė mokyklų vadovams“. Šiuo moduliu siekiama ne tik perteikti teorines žinias, bet ir suteikti praktinių įrankių demokratinės kultūros kūrimui mokyklose.  

Pakalbinome modulį kūrusius ir dėstančius kolegas – ilgamečius šios srities praktikus ir akademikus. Dalinamės jų įžvalgomis apie kursą, modulio kuriamą vertę tiek studentams, tiek pačiai edukologijos praktikai bei kai kuriais jų dėstomo turinio aspektais.  

Pasidalinkite modulio rengimo  patirtimi – kokie buvo iššūkiai ir atradimai.  

Lilija Duoblienė, VU Socialinių mokslų (edukologijos) daktarė: 

Rengiant Švietimo politikos ir lyderystės programą vadovams, atsirado būtinybė koreguoti ne vienus metus vykdomą studijų programą, pritaikant ją konkrečiai tikslinei grupei. Akivaizdu, kad jau dirbantys vadovai ar besiruošiantys jais dirbti švietimo darbuotojai, turi didžiulę patirtį, ypatingą praktinį žinojimą. Tačiau kaip jis paaiškinamas ir galimas suvokti teorinių žinių kontekste – taip pat labai svarbu, nes leidžia tiksliau ir profesionaliau pagrįsti veiksmų naudą ir prasmę, numatyti ugdymo perspektyvas. Todėl koregavome ne vieną kursą.  

Ypač svarbiu programos akcentu tapo naujai sukonstruotas kursas „Demokratiškos mokyklos kūrimas: teorija ir praktika”. Tai dalykas, kurio reikšmė dabartiniame pasaulyje ir taip pat Lietuvoje – pamatinis. Kokią mokyklą turėsime – tokia bus visuomenė, o vadovas yra pagrindinis žmogus organizuojant tinkamą demokratinės mokyklos kultūrą. Šį dalyką suprasti svarbi ir praktika, ir teorija, ir ypač tie pavyzdžiai, kurie leidžia praktiką aptarti iš įvairių perspektyvų, pamatyti skirtingus gerosios praktikos pavyzdžius realybėje, išgirsti jų sėkmės ar problemų paaiškinimus bei refleksijas. Todėl buvo sumanyta šalia įvadinių paskaitų įtraukti užsiėmimus demokratiškumą aktyviai praktikuojančiose mokyklose, taigi praktikos vietose dalintis žiniomis, patirtimis ir nuomone kartu su lankomų mokyklų vadovais ir mokytojais.

Kas yra sociokratija ir kuo ji skiriasi nuo kitų demokratinių sprendimų priėmimo metodų? Kaip sociokratiškas susirinkimas veikia praktikoje ir kaip jo principai gali būti pritaikomi mokyklos bendruomenėje?  

Eglė Daunienė, „Sociokratijos centras“: 

Sociokratija lietuviškai reiškia bendraminčių savivaldą. Sociokratiško rato metodas gimė iš asmeninių paieškų, kaip vadovauti žmonėms, kad bendrai pasiektume daugiau, nei pavieniui.  

Kai žmonės susiburia draugėn ir turi ką nors nuveikti, jiems neišvengiamai tenka priimti sprendimus drauge. Sprendimų priėmimo metodai daro labai didelę įtaką organizacijos bendruomenės veiklos rezultatams, nes tai, kaip sprendžiame ir tariamės daro milžinišką įtaką žmogaus elgesiui. 

Žmonija nuėjo ilgą kelią išmėgindama įvairius sprendimo priėmimo būdus. Pradėję nuo nekontroliuojamo sprendimo chaoso sąlygomis, kai mūsų sąmonė dar budinosi priešistoriniais laikais, atkeliavome per religinę epochą prie autokratijos, kai vienas žmogus sprendė už visus. Demokratija yra valdymo metodas, kuriuo siekiama, kad kiekvieno žmogaus balsas būtų girdimas. Bet savo galią demokratijoje palaikome daugumos balsais, nes balsuojant dauguma sprendžia už visus. Praktikoje tie demokratizacijos procesai mus nunešė šiek tiek per toli iki nuomonės, kad „kiekvienas dalyvauja sprendimuose apie viską“.  

Tad sociokratijoje grįžtame prie demokratijos ištakų. Siekiame išsaugoti galimybę kiekvienam žmogui užimti lygiavertišką vietą bendrų sprendimų priėmime. Čia savivaldaus veikimo instrumentai siūlo praktiškesnį būdą ne tik pripažinti kiekvieno žmogaus vertingą indėlį, bet ir dalintis atsakomybe susitariant ir priimant veiksmingus efektyvius sprendimus.  

Sociokratiškai veikianti organizacija turi aiškią misiją ir viziją, o susitarimais kuria tvarką. Tokioje organizacijoje visi privalo tam tikra apimtimi imtis atsakomybės ir vesti savo veiklą. Tai daroma naudojant sociokratiško rato metodą. Susitarimas vyksta kalbantis ratu ir ateinant iki bendro sprendimo. Tai daroma vengiant demokratiškame metode paplitusio balsavimo, kur dauguma laimi prieš mažumą. Laikui bėgant, išmokus tartis efektyvesniu tampa ne tik sprendimų priėmimas. Augantis gebėjimas susitarti augina visos komandos ir pavienių jos narių gebėjimus patiems spręsti problemas. Tai stiprina ir pavienius žmones ir visą bendruomenę. Joje daugėja atvirumo ir drąsos pasisakyti, išgirsti, ieškoti išradingų sprendimų. 

Mokykloje sociokratiško rato praktika padeda didinti empatiją, vienas kito geresnį supratimą, gerina klasės atmosferą, mažina destruktyvaus elgesio apraiškas, didina mokinių pasitikėjimą ir  gebėjimą žvelgti iš įvairių perspektyvų, ypač tuomet, kai reikia spręsti bendrus reikalus. Tai ypač naudinga, kai reikia susitarti bendras klasės taisykles, pasirinkti grupinių projektų temas, valdyti mokyklos klubą, rinkti atstovus į mokinių tarybą, sutarti, ką norėtume pagerinti klasėje ar mokykloje.

Kokią pridėtinę vertę studijų programai suteikia tokio modulio įtraukimas? Kodėl, jūsų nuomone, yra svarbu kalbėti šiais klausimais? 

Donata Norkienė, „Demokratinės mokyklos” bendrasteigėja: 

Šiandienos pasaulio iššūkių kontekste, ši programa suteikia svarbią galimybę drauge su dalyviais apmąstyti, ką reiškia būti mokykla demokratinėje visuomenėje. Jei vis daugiau mokyklų vadovų atras drąsos į šį klausimą atsakyti realiomis kiekvieno vaiko demokratijos patirtimis – tai bus viena prasmingiausių reformų Lietuvos švietimo istorijoje. 

Valentina Papeikienė, „Europos Vergelando centras” (EVC):  

Sutinku su Donata, kad mokyklų vaidmuo yra labai svarbus ugdant kompetencijas, kurios reikalingos taikiam gyvenimui įvairiose demokratinėse bendruomenėse. Tačiau tokių kompetencijų ugdymas – neįmanomas, jei mokyklose nėra kuriama demokratijos kultūra. Todėl labai džiaugiuosi, kad mokyklų vadovai turėjo galimybę giliau nagrinėti būtent šią temą programos metu. 

Svarbu paminėti ir tai, kad šį modulį kūrė praktikai – nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės atstovai. Tai suteikė unikalią galimybę susipažinti su gerosiomis praktikomis Lietuvos kontekste, jas apmąstyti bei įvertinti, kiek įvairių ir nuostabių organizacijų veikia Lietuvos švietimo sektoriuje. Atsižvelgiant į iššūkius, svarbu veikti kartu, todėl tokios programos, kurios leidžia įvairių sektorių atstovams dalintis patirtimi, yra labai vertingos. Galų gale ir demokratinė mokykla neveikia izoliacijoje – ji yra atvira ir sąveikauja su vietos bendruomene. 

Su kokiais iššūkiais susidūrėte, diegdami demokratinės valdysenos principus savo įstaigoje? Kokius sprendimo būdus taikėte? 

Akvilė Budreckytė, „Patirčių slėnis” bendrasteigėja: 

Mes jau penktus metus kuriame organizaciją, paremtą gyvos (savivaldžios) organizacijos principais. Prieš penkerius metus atrodė, kad viskas labai sudėtinga, kai kuriems komandos nariams buvo keista priimti naują organizacijos struktūrą ir tai, kad visi esame atsakingi už procesus ir sprendimus. Dabar jau viskas vyksta ir kuriasi paprasčiau, nes daug dalykų tapo savaime suprantami, įprasti. Organizacijos veikimo modelį atsinešame ir į pačią mokyklą, darbą su vaikais, ugdymo(si) modelį ir ugdytojo laikyseną. Judame lėtais žingsneliais, paaugame kasmet tik po centimetrą.  

Kartais norisi greičiau priimti sprendimus, jaučiame, kad norime, jog ateitų vadovas ar mokytojas ir pasakytų, kaip bus. O mes tą „kaip” kuriame visi. Sėdime rate ir ieškome būdų bei sprendimų. Visų požiūriai ir matymas yra svarbūs. Jei balsuoja vaikai ir suaugę ir nors vienas balsas yra prieš, sprendimas nėra priimamas. Arba tęsiamos diskusijos, arba ieškomi kiti sprendimai. 

Kaip demokratinės mokyklos modelis gali būti pritaikomas valstybinėse mokyklose, turint ribotus išteklius? 

Donata Norkienė, „Demokratinės mokyklos” bendrasteigėja: 

Demokratinės mokyklos bendradarbiavimo su valstybinėmis mokyklomis patirtis parodė, kad didžiausi demokratinio ugdymo diegimo iššūkiai – ne resursuose. Atspirties taškas – vertybinis suaugusiųjų apsisprendimas į mokyklos gyvenimą integruoti demokratines praktikas – kurti nuoširdų ryšį, pažinti kiekvieną mokinį, drauge su vaikais susėsti į ratą ir įgalinti jų balsą klasės bei mokyklos susirinkimuose. Ypatingai svarbus šiuo aspektu vadovo vaidmuo – didžiausi pokyčiai gali įvykti tose mokyklose, kuriose vadovai turi drąsos išbūti naujų patirčių nepatogumą ir drauge su komanda ieškoti kūrybingų sprendimų. O jų visada yra, svarbiausia – pradėti.  

Gintė Marija Ivanauskienė, VU Ugdymo mokslų instituto doktorantė: 

Labai svarbu pirmiausia apsispręsti, ar mokykla nori judėti ta linkme, o jeigu – taip – tuomet pradėti nuo mažų žingsnių: pavyzdžiui, keliose klasėse organizuoti klasės susirinkimus klasės valandėlių metu, jiems skiriant 20 min. ir pradžioje pradedant nuo bendro pobūdžio klausimo: „ką norėčiau klasėje/mokykloje pakeisti, jeigu galėčiau?”. Svarbu mokytojams neišsigąsti tiek to, kad mokiniai galbūt neturės, ką pasakyti, tiek galbūt iš pradžių per daug „įžūlių” ar „ribas bandančių” atsakymų. Klausimų kėlimas ir diskusija yra didžiausia demokratinės mokyklos mokymosi dalis, nes per ją galima įžvelgti slypinčius mokinių poreikius.  

Valentina Papeikienė, „Europos Vergelando centras” (EVC): 

Europos Vergelando centras nuo 2010 metų vykdo programas įvairiose šalyse, kurių tikslas yra padėti mokyklų bendruomenėms kurti demokratinę kultūrą organizacijoje. Mano manymu, tokie pokyčiai pirmiausia reikalauja laiko ir noro veikti kitaip – kurti atmosferą ir aplinką, pagrįstą demokratijos ir žmogaus teisių principais. Tam būtina atsižvelgti į mokyklos bendruomenės narių nuomones bei juos įtraukti į įsivertinimo, plano kūrimo ir įgyvendinimo procesus. 

Mokymų metu dažnai kalbame apie tai, kad demokratinės kultūros kūrimas mokykloje yra nuolat vykstantis procesas. Svarbiausia – pradėti nuo mažų pirmųjų žingsnių. Taip pat svarbu nepamiršti, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra puikių pavyzdžių ir metodinės medžiagos, kuri gali padėti šiame procese. Vienas tokių pavyzdžių – Europos Tarybos „Demokratinės kultūros kompetencijų orientaciniai metmenys“. Šie metmenys ne tik aprašo kompetencijų modelį, bet ir pateikia praktines rekomendacijas, kaip jį taikyti mokyklose ir už jų ribų. 

Kokie praktiniai įsivertinimo įrankiai yra efektyviausi stiprinant demokratinę kultūrą mokykloje? Kaip mokyklos galėtų pritaikyti šiuos įrankius kasdienėje veikloje? 

Valentina Papeikienė, „Europos Vergelando centras” (EVC): 

EVC veikloje matome, kad efektyviausi yra tie įrankiai, kurie yra pritaikyti prie nacionalinio ar vietinio konteksto, sukurti įtraukiant vietos ekspertus ir praktikus. Esame sukūrę kelis tokius įrankius įvairioms programoms, pavyzdžiui, Democratic School (Ukraina) ar Schools for All (Graikija). Taip pat turime universalesnį įrankį, kurį galima taikyti įvairiems kontekstams – būtent jį naudojome modulio metu. 

Mano manymu, viena svarbiausių šių įrankio dalių yra klausimai, skirti refleksijai. Jie suteikia mokyklų bendruomenėms galimybę kritiškai įvertinti situaciją. Pavyzdžiui, dauguma mokyklų tikriausiai pasakytų, kad jų organizacijoje aktyviai veikia moksleivių taryba. Tačiau, kai yra papildomas klausimas, kokius sprendimus ši taryba gali priimti (pvz., ar ji gali dalyvauti sprendžiant klausimus dėl mokyklos biudžeto), situacija neretai atrodo kitaip. 

Svarbu prisiminti, kad šių įrankių tikslas yra padėti organizacijai į(si)vertinti, kokius aspektus reikėtų tobulinti ir suteikia idėjų, į ką reikėtų atkreipti dėmesį vystant demokratinę kultūrą mokykloje. Tai yra planavimo įrankis, skirtas tolesnių pokyčių įgyvendinimui, darbui ir pritaikymui kiekvieną dieną.  

Kodėl, kalbant apie ugdymą, svarbu kalbėti ir apie ugdymo erdvę? Ar galite pateikti pavyzdžių, kaip erdvės dizainas padeda kurti įtraukią ir dialogišką atmosferą mokykloje? 

Julija Tuleikytė, Vilniaus Universitetas: 

Svarbu pažymėti, kad erdvė yra dar vienas mokytojas ar mokytoja šalia kitų. Greta gyvenime sutinkamų žmonių – tėvų, draugų, pedagogų ir kitų – mokytis padeda ir daiktiškasis pasaulis: vadovėliai, technologinė įranga, o taip pat aplinka, kurioje leidžiame laiką. Erdvės dizainas gali padėti arba trukdyti megztis vienokiems ar kitokiems santykiams. 

Pavyzdžiui, jei klasės patalpa yra pritaikyta tik kolektyvinio mokymosi modeliui, kai visų mokinių kėdės ir stalai atgręžti į mokytoją, jau pats išplanavimas skatina pedagogo ar pedagogės monologą. Tuomet mokinės ir mokiniai gali nesijausti kviečiami bendradarbiauti ir kartu prisiimti atsakomybę už pamokos kūrimą. Brazilų edukologas Paulo Freire tokiam modeliui nusakyti sukūrė terminą „bankinė pedagogika“ – kai mokytojai sukrauna žinias į mokinį tarsi pinigus į saugyklą.  

Tačiau jei klasės aplinka padeda kiekvienam čia esančiam žmogui pasijusti aktyviu, kuriančiu veikėju, atmosfera tampa įtraukesnė. Pavyzdžiui, galimybė perstatyti stalus pagal poreikį leidžia patogiai mokytis tiek kolektyviai, tiek grupėse, tiek individualiai. Koreguojami kėdžių ir stalų aukščiai padeda mokiniams nepamiršti savo fiziologinių poreikių. Galbūt mokinė, kuriai leidžiama pakilti nuo kėdės ir dalį pamokos praleisti stovint, tuo pačiu mokosi, kad reikia pasirūpinti savo sveikata? Ir galbūt mokinys, kuris per biologijos ar geografijos pamoką sėdi atgręžtas ne tik į ekraną, lentą ar plakatą, bet ir į pasaulį už lango, artimiau jį pažįsta? Kartais minkštas kilimas po basomis kojomis ar tinkamas apšvietimas, kai nesijauti iki smulkmenų apšviestas tarsi inkstas ant operacinio stalo, gali padėti atsipalaiduoti kalbant prieš auditoriją. Kitaip sakant, jei klasės patalpa leidžia kurti įvairias santykių formas ir paskirsto galias, joje gali formuotis dialogiška atmosfera. 

Kaip mokiniai ir mokytojai galėtų būti įtraukti į erdvių kūrimo ar transformavimo procesus, sukuriant jas tokias, kurios atitiktų individualius ir bendrus poreikius? 

Julija Tuleikytė, Vilniaus Universitetas: 

Gali nuskambėti netikėtai, tačiau siekiant įtraukti pirmiausia turbūt svarbu netrukdyti įsitraukti. Naudinga bendruomenėje stiprinti jausmą, kad kiekvienas žmogus yra visapusiškai vertingas. Tokioje mokykloje, kurioje prioritetas yra ne kontroliuoti ir suvaldyti, o leisti vykti mokymosi procesams lygybe, laisve ir įvairove prisotintoje atmosferoje, žmonės lengviau pažįsta savo bei kitų poreikius ir imasi iniciatyvų. Jei pasitelkiama disciplina, tuomet svarbu, ar ji bus tik laikini pastoliai prie statomo mokymosi rūmo, ar taps amžina fasado dalimi, kuri širdyse nusės visiems laikams. Nes jei esame pratinami būti pasyviomis banko sąskaitomis, į kurias kiti sukrauna žinias, mintis prisidėti prie kažkieno „jau sukurto“ pasaulio kūrimo gali nė nekilti. Žmonės gali įprasti nepastebėti, kad kažkuri erdvė – nejauki, stiprina hierarchinius santykius, o gal net kenkia jų sveikatai.  

Antra, galima pakviesti bendruomenės nares ir narius įsiklausyti į savo bei kitų poreikius, padėti juos suderinti ir pagelbėti įgyvendinti kilusias idėjas. Jei tik leidžia sąlygos, verta pasikviesti ekspertus, kurie bendruomenei padėtų susipažinti su gerųjų praktikų atvejais, išjudinti įprastą žvilgsnį ir praplėsti vaizduotę. Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje turime įvairių šiuolaikiškų ir novatoriškų mokyklų erdvių, kurios leidžia kurti orų santykį su savimi, kitais ir mokomąja medžiaga. Geri pavyzdžiai įkvepia drąsos svajoti ir siekti. Kai kuriems svarbiems pokyčiams įgyvendinti gali net nereikėti daug finansinių ir laikinių resursų – kartais užtenka kūrybinės laisvės ir geros koncepcijos.  

Apskritai, svarbu užduoti taiklius klausimus ir pasistengti išgirsti atsakymus. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, kuriame dėstomas šis modulis, vienas žmogus savo iniciatyva paklausė, kaip žmonės jaučiasi fakulteto bendrosiose erdvėse. Kai studentai, studentės, dėstytojai, dėstytojos, administracijos darbuotojai ir darbuotojos pradėjo kalbėtis tarpusavyje, išryškėjo, kad juos stipriai sieja ne tik mokymosi procesai ir bendros erdvės, bet ir bendri išgyvenimai, pojūčiai bei poreikiai jose. Pasimatė, kad nemažai žmonių jau kurį laiką degė idėjomis, kaip pagerinti bendrą aplinką, tačiau tuo nesidalino, kadangi nepagalvojo, jog ir kiti jaučiasi panašiai. Šilta, pagarbi ir palaikanti atmosfera fakultete leido šias idėjas išsakyti ir kolektyviai imtis iniciatyvų jas įgyvendinti. 

Kokius dažniausius pokyčius, vykstančius mokyklų bendruomenėse įgyvendinus demokratinio ugdymo principus, pastebite? 

Valentina Papeikienė, „Europos Vergelando centras”: 

Kai kalbame apie demokratinės mokyklos kūrimą, turime omenyje erdvę, kurioje kiekvienas jaučiasi išgirstas, vertinamas ir įtrauktas. Iš mokyklų, dalyvaujančių mūsų programose, matome daug teigiamų pokyčių. 

Vienas dažniausiai paminimų aspektų yra pagerėję santykiai ir bendra atmosfera mokykloje, tėvai ir mokiniai aktyviau dalyvauja mokyklos gyvenime, mokiniai apskritai jaučiasi labiau pasitikintys savimi, yra atviresni ir labiau vertina įvairovę. Mokytojai taip pat įgyja daugiau pasitikėjimo dėstant, moderuojant diskusijas apie kontraversiškas temas. 

Visa tai daro įtaką ir mokinių akademiniams rezultatams, kurie dažnai pagerėja. Be to, bendradarbiavimas su vietos partneriais tampa konstruktyvesnis ir naudingesnis,  mokiniai geriau suvokia vietos kontekstą ir socialines problemas.