Seimo valdybos suformuotoje darbo grupėje sprendžiama, kaip užtikrinti tvarias švietimo paslaugas senjorams

Esame senstanti visuomenė, o tai kelia iššūkius valstybės gyvybingumui, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų perkrovimui. Neformalusis vyresniųjų suaugusiųjų švietimas gali prisidėti prie priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonių įsitraukimui į viešąjį gyvenimą, padėti ilgiau išlikti sveikiems ir veikliems. Tačiau iki šiol itin sudėtinga užtikrinti šiai amžiaus grupei teikiamų paslaugų tvarumą.   

Ilgalaikių ir nuoseklių finansavimo mechanizmų, galinčių padėti senjorams išlikti visaverčiais ir lygiaverčiais visuomenės nariais, nebuvimas neleidžia:  

• įtraukti daugiau vyresnių žmonių į mokymosi visą gyvenimą procesą;
• užtikrinti mokymosi kokybės, kuri atlieptų vis labiau augančius vyresniųjų poreikius;    
• suteikti įrankius, įgalinančius patogiai tvarkyti asmeninius reikalus;   
• ir galiausiai – tęsti ar pradėti naują  profesinę veiklą.   

Specifiniai vyresniųjų suaugusiųjų poreikiai išskiriami ir Nacionalinio švietimo NVO tinklo (toliau – Tinklo) 2018 m. atliktoje studijoje „Neformalusis vyresniųjų suaugusiųjų švietimas Lietuvoje“, kurioje atkreipiamas dėmesys, kad vyresniems žmonėms teikiamos mokymosi paslaugos taip pat turi būti orientuotos  į ,,socialinę integraciją, keitimąsi gyvenimo patirtimi, žinių ir kultūros lygio kėlimą“.   

Prieš mėnesį priimti Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo pakeitimai numato tvaresnių finansavimo mechanizmų Trečiojo amžiaus universitetams (toliau – TAU) ir kitiems neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi teikėjams galimybes. Jos bus detalizuotos šių metų rudenį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos  planuojamoje parengti tvarkoje.   

Kaip nurodyta 2021 m. Tinklo parengtose TAU rekomendacijose, Lietuvoje veikia beveik 70 TAU: dalis jų veikia kaip savarankiškos nevyriausybinės organizacijos, kiti – kaip sudėtinė universitetų ar kitų švietimo įstaigų dalis. Vyresniųjų suaugusiųjų švietimu bei socialine integracija rūpinasi ir kitos organizacijos, tačiau tiek joms, tiek TAU kyla didelių iššūkių dėl:   

• Senjorų poreikius atliepiančių programų įvairovės ir tvarumo užtikrinimo;
• Bendruosius gebėjimus skatinančių programų (pvz., skaitmeninio raštingumo) plėtros galimybių;  
• Paslaugų prieinamumo kaimiškose vietovėse didinimo;  
• Vyrus pritraukiančių programų regionuose trūkumo. 

Siekiant spręsti aukščiau įvardytas problemas, Seimo valdyba suformavo darbo grupę. Pirmajame susitikime, įvykusiame šią savaitę, bandėme išsiaiškinti esmines problemų priežastis ir reikiamas priemones, kurios padėtų patenkinti itin skirtingus senjorų poreikius: nuo proto mankštų ir socialinių įgūdžių palaikymo iki naujų kompetencijų ar net kvalifikacijų įgijimo.   

Susitikimo metu aptarėme Europoje vyraujančius TAU modelius, gerąsias praktikas. Viena jų – Lenkijoje senjorų politiką reglamentuojantis vyresniųjų suaugusiųjų politikos pagrindų įstatymas, kuris sudaro sąlygas holistiškesniam požiūriui į vyresniuosius ir apima visas vyresniems žmonėms aktualias gyvenimo sritis: užimtumo, švietimo, sveikatos, kultūros ir socialinių reikalų.  

Rudenį tikimės gilesnių diskusijų šiais klausimais.