Kodėl vaiko galimybė rinktis mokyklą vis dar priklauso nuo tėvų pajamų?

Diskusijose apie Lietuvos švietimą sutariame, kad vaikai yra skirtingi ir jiems gali būti reikalingi skirtingi ugdymo modeliai. Tačiau praktikoje galimybė pasirinkti vaikui tinkamiausią mokyklą iki šiol priklauso nuo šeimos pajamų.

Ši problema ypač ryški kalbant apie ne pelno siekiančias  ugdymo įstaigas (NVO mokyklas), kurios gaunamas lėšas reinvestuoja į ugdymo veiklą. NVO mokyklos kuriasi tam, kad pasiūlytų daugiau ugdymo pasirinkimų ir atlieptų skirtingus vaikų poreikius.

Kai alternatyvus ugdymas tampa būtinybe

Demokratinės krypties mokyklų bendruomenės kasdien dirba ir su vaikais, kuriems tradicinėje ugdymo sistemoje buvo sunku atrasti savo vietą.

„Pas mus ateina vaikai, kurie tradicinėje mokykloje tiesiog pametė save, ir vaikai, kurių tėvai sąmoningai ieško kitokio ugdymo modelio. Pirmąją Demokratinę mokyklą įkūrėme tam, kad atlieptume bazinius vaikų psichologinius poreikius: pasirinkimo laisvę, ryšį su kitais ir jausmą, kad sekasi. Pastarajam reikia tinkamo akademinio krūvio, ne per lengvo ir ne per sunkaus. Be šių poreikių vidinė motyvacija mokytis neatsiranda. Akademinius rezultatus vertiname, bet matuojame juos pagal paties vaiko galimybes: mums svarbiau, kiek jis paaugo, nei kaip atrodo lyginant su vidurkiu“, – sako Demokratinės mokyklos bendraįkūrėjas ir vadovas Nerijus Buivydas.

Panašias priežastis, dėl kurių atsiranda alternatyvios mokyklos, įvardija ir gamtos mokyklų bendruomenės. Pasak Mokymosi namų „Patirčių slėnis“ vadovės Akvilės Budreckytės, daugumą tokių mokyklų įkūrė patys tėvai, savo vaikams neradę tinkamos ugdymo aplinkos.

„Šios mokyklos atsirado iš realaus poreikio sukurti vaikams jaukią aplinką, kurioje būtų mažesnės klasės, daugiau laiko gamtoje ir mokymosi per patyrimą. Čia svarbu skirti pakankamai dėmesio ne tik akademiniams pasiekimams, bet ir fizinei bei emocinei sveikatai. Dažniausiai gamtos mokyklas renkasi šeimos, kurioms artimos tokios vertybės ir požiūris į vaiką. Tikime, kad kiekvienas vaikas turi vidinį smalsumą mokytis, o mūsų užduotis yra sukurti aplinką, kurioje jis galėtų tai daryti savo tempu“, – sako A. Budreckytė.

Jos teigimu, alternatyvios gamtos mokyklos remiasi Geros mokyklos koncepcijoje įtvirtinta nuostata, kad ugdymo sėkmė matuojama ne vien akademiniais rezultatais, bet ir vaiko savijauta, asmenybės augimu bei mokymosi džiaugsmu.

Tokios patirtys rodo, kad alternatyvus ugdymas dažnai pasirenkamas ne dėl statuso ar prestižo, o todėl, kad vaiko poreikiai neranda tinkamo atsako tradicinėje sistemoje.

Daliai vaikų tai yra galimybė susigrąžinti motyvaciją mokytis, pasitikėjimą savimi ir norą lankyti mokyklą. Jei pripažįstame, kad skirtingiems vaikams gali būti reikalingi kitokie ugdymo metodai, turime klausti, ar teisinga, kad galimybė jais pasinaudoti taip stipriai priklauso nuo tėvų pajamų.

Kodėl pasirinkimo laisvė kainuoja?

Valdorfo mokyklų bendruomenė atkreipia dėmesį į praktinę šio klausimo pusę.

„Mūsų mokyklų stiprybė, leidžianti visavertiškai funkcionuoti, yra didelis tėvų įsitraukimas. Tėvai ir mokytojai yra Valdorfo mokyklų steigėjai ir lygiavertiškai dalyvauja sprendimų priėmime, savanorystėje ir bendruomenės gyvenime. Tai leidžia daugiau dėmesio skirti visapusiškam vaikų ugdymui. Mūsų vertinimu, valstybės finansavimas NVO mokyklose padengia maždaug pusę ugdymui reikalingų išlaidų. Tiksli dalis priklauso nuo konkrečios mokyklos situacijos, pavyzdžiui, ar ji pati turi pasirūpinti patalpomis, ar kai kuriais atvejais jas gauna lengvatinėmis sąlygomis iš savivaldybės, tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė. Likusią dalį tenka padengti šeimoms ir bendruomenėms, finansuojant mokytojų asistentus, patalpų išlaikymą, renovaciją ir kitas kasdieniam ugdymui būtinas išlaidas“, – sako Lietuvos Valdorfo mokyklų asociacijos vadovė Aušra Puskunigienė.

Kai reikšminga ugdymo kaštų dalis tenka šeimoms, natūraliai atsiranda finansinis barjeras. Tuomet galimybė rinktis priklauso ne tik nuo vaiko poreikių, bet ir nuo tėvų galimybių.

Nors NVO mokyklos ieško būdų mažinti finansinius barjerus, vien bendruomenių pastangų nepakanka. Daugelis jų kuria stipendijų fondus, taiko nuolaidas ar individualiai vertina šeimų situaciją, kad ugdymas būtų prieinamesnis.

Pavyzdžiui, Valdorfo mokyklose daugiavaikėms šeimoms proporcingai mažinamas mokestis, o kai kuriais atvejais vaikai gali mokytis ir nemokamai. Demokratinėje mokykloje bendruomenės stipendijų fondo dėka apie 8 proc. mokinių mokosi nemokamai arba už sumažintą mokestį.

Tačiau šios iniciatyvos negali iš esmės išspręsti prieinamumo problemos. Jos rodo bendruomenių siekį užtikrinti, kad alternatyvus ugdymas būtų prieinamas kuo įvairesniems vaikams, tačiau kartu atskleidžia, kad galimybė rinktis vis dar pernelyg priklauso nuo šeimos finansinių galimybių.

„Mums nesmagu prašyti tėvų papildomo mokesčio. Bet gaudami tik dalį valstybės finansavimo, kitaip neišgyventume. Norėtume, kad daugiau šeimų, ieškančių savo vaikams tinkamiausio ugdymo, turėtų realią galimybę rinktis“, – sako N. Buivydas.

Kitose šalyse pasirinkimas mažiau priklauso nuo tėvų pajamų

Šiuolaikinėje švietimo politikoje vis daugiau dėmesio skiriama mokinių įvairovei ir individualiems poreikiams. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip EBPO, pabrėžia, kad kokybiška švietimo sistema turi gebėti atliepti skirtingus mokinių gebėjimus, interesus ir mokymosi būdus.

Europoje šalia valstybinių mokyklų veikia įvairios nevalstybinės ugdymo įstaigos. Jų veiklą reglamentuoja tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai, tarp jų ir ES Pagrindinių teisių chartijos 14 straipsnis, kuriame pripažįstama tėvų teisė užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal jų religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus. Skirtingos valstybės šią teisę įgyvendina nevienodai, tačiau dalis jų siekia sudaryti sąlygas, kad ugdymo pasirinkimas kuo mažiau priklausytų nuo šeimos finansinių galimybių.

Lietuvoje valstybės finansavimas nevalstybinėms mokykloms skiriamas tik ugdymo procesui, o infrastruktūros ir kitas veiklos išlaidas tenka padengti pačioms bendruomenėms. Tuo tarpu kai kurios Europos valstybės prie šių išlaidų prisideda didesne apimtimi, siekdamos sudaryti sąlygas didesnei ugdymo modelių įvairovei ir platesnėms šeimų pasirinkimo galimybėms.

Pavyzdžiui, Nyderlandų Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas švietimo laisvės principas, pagal kurį valstybė vienodomis sąlygomis finansuoja valstybines ir nustatytus reikalavimus atitinkančias nevalstybines mokyklas.

Pasak Aušros Puskunigienės, Estijos švietimo finansavimo modelis taip pat labiau orientuotas į mokinio ugdymą nei į mokyklos steigėjo statusą. Jos teigimu, nevalstybinės mokyklos Estijoje, be ugdymo lėšų, taip pat gali gauti dalį finansavimo veiklos išlaidoms, o likusią biudžeto dalį padengia iš tėvų įnašų. Anot jos, valstybės finansavimą gaunančioms nevalstybinėms mokykloms taikomi ir tam tikri mokesčių už mokslą ribojimo mechanizmai, siekiant išlaikyti didesnį ugdymo prieinamumą šeimoms.

Klausimas ne apie mokyklas, o apie vaikus

Diskusija apie viešąjį finansavimą neturėtų būti apie privilegijas mokykloms. Ji turėtų būti apie galimybes vaikams.

„NVO mokyklos ugdo Lietuvos vaikus, įgyvendina valstybės nustatytus reikalavimus ir prisideda prie bendro švietimo tikslo. Todėl svarbu kelti klausimą, kaip valstybės finansavimo sistema gali geriausiai užtikrinti vaiko teisę mokytis jam tinkamiausioje aplinkoje“, – sako Švietimo NVO tinklo vadovė Judita Akromienė.

Pasak jos, lygiavertis valstybės finansavimas NVO mokykloms leistų mažinti finansinius barjerus, plėsti stipendijų programas ir užtikrinti, kad alternatyvūs ugdymo modeliai būtų prieinami platesniam šeimų ratui.