Konferencijos „Savito ugdymo vertės ir iššūkiai“ apžvalga

Gegužės 30 d. Mokymosi namai „Patirčių slėnis“ organizavo konferenciją  „Savito ugdymo vertės ir iššūkiai“. Renginyje buvo diskutuojama apie savito ugdymo mokyklų vaidmenį, galimybes ir iššūkius Lietuvos švietimo sistemoje, pristatyti praktiniai šių mokyklų veiklos pavyzdžiai.  

Kaip sakė konferencijos iniciatorė Akvilė Budreckytė, „mintis organizuoti šią konferenciją kilo iš to, kad visuomenėje trūksta supratimo, kokį svarbų vaidmenį šiuolaikinėje švietimo sistemoje užima mažosios bendruomeninės mokyklos, įgyvendinančios savito ugdymo koncepcijas“. Pasak jos, konferencija tapo erdve savito ugdymo mokykloms pristatyti savo veiklą, griauti mitus ir atkreipti dėmesį į sudėtingus išgyvenimo iššūkius. 

Judita Akromienė: švietimo įvairovės poreikis ir būtinybė pripažinti švietimo įvairovę 

Nacionalinio švietimo NVO tinklo vadovė Judita Akromienė akcentavo būtinybę pripažinti ir stiprinti savito ugdymo mokyklas, įvardijo sistemines problemas: dažnai pasitaikantį valstybės institucijų nepasitikėjimą nevalstybinėmis mokyklomis, kuris užkerta galimybes bendruomeninėms mokykloms tvariai vystytis ir augti, valdžios bandymus standartizuoti skirtingas mokyklas, poreikį atnaujinti prieš dešimt ar daugiau metų patvirtintas savito ugdymo sampratas bei šioms mokykloms kylančius finansinius iššūkius. 

Šiuo metu tik apie 8 proc. vaikų Lietuvoje mokosi nevalstybinėse mokyklose – tarp jų tarptautinėse ir religinėse. EBPO duomenimis Lietuva yra tarp šalių, kuriose mažiausiai mokinių mokosi nevalstybinėse mokyklose visose ugdymo pakopose (4-ta nuo galo). Nepaisant šioms mokykloms keliamų tokių pačių reikalavimų kaip ir valstybinėms mokykloms, jos eliminuojamos iš ES ir papildomų valstybės finansavimo priemonių, joms neskiriamos ūkio (aplinkos) lėšos, pačios rūpinasi patalpomis ir įranga, jų išlaikymu ir atnaujinimu.  

Ji pabrėžė, kad savito ugdymo mokyklų išskirtinumas – visos mokyklos bendruomenės įsitraukimas ir bendrakūra, visuminis ugdymas, didesnis dėmesys ugdymo(si) procesui nei rezultatams, neformali ugdymo aplinka. Savito ugdymo mokyklos leidžia švietimo sistemai išbandyti naujus kelius, kurie netelpa į įprastus standartus. 

Albertas Skurvydas: švietimas turi reaguoti į šiuolaikinius mokslinius įrodymus 

Profesorius Albertas Skurvydas remėsi pasaulyje pripažintais neuromokslų, psichologijos ir edukologijos moksliniais tyrimais, teigdamas, kad šiuolaikinė ugdymo sistema privalo išeiti už tradicinių pedagoginių žinių ribų ir integruoti mokslinį supratimą apie vaikų smegenų veiklą, emocijas ir aplinkos poveikį jų raidai. 

Skurvydas akcentavo, kad vaiko mokymosi sėkmei didelę įtaką daro fiziologiniai ir emociniai veiksniai – pakankamas miegas, judėjimo įvairovė bei streso mažinimas. Mokyklose vaikai neretai patiria socialinį stresą – dėl santykių su bendraamžiais ar suaugusiaisiais. Jei tokie išgyvenimai kartojasi, jie gali turėti įtakos tolesniam gyvenimui – padidėja psichologinių sutrikimų, savižudybių, neadekvataus elgesio ar žalingų įpročių tikimybė. 

Jis pristatė „wellbeing“ (gerovės) sampratą – tai ne tik fizinė ar emocinė sveikata, bet ir saugi, pagarbi bei geranoriška mokymosi aplinka, kurioje vaikas gali augti visapusiškai. Anot Skurvydo, mokyklos turėtų būti vieta, kur formuojami ne tik akademiniai gebėjimai, bet ir moralinės bei socialinės vertybės, gyvenimo prasmės suvokimas. 

Mokslininkas taip pat atkreipė dėmesį į naujus tyrimus, kurie rodo, kad vaikų smegenys efektyviausiai vystosi tada, kai yra nuolat veikiamos aplinkos įvairovės ir fizinio aktyvumo. Priešingai – per didelis standartizavimas, monotonija, vertinimo spaudimas veikia kaip „smegenų žudikas“, slopina kūrybiškumą, motyvaciją ir gilų mokymąsi. 

Skurvydo įžvalgos išryškino esminę šiuolaikinio švietimo kryptį: jeigu norime tvarių ir ilgalaikių rezultatų, turime atsigręžti į visapusišką vaiko gerovę, o ne tik siekti formalių pasiekimų. 

Irena Raudienė: netradicinio ugdymo sampratų įvairovė ir sistemos pažanga 

Irena Raudienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo programų skyriaus atstovė, pristatė netradicinio ugdymo vietą bendroje švietimo sistemoje. Remdamasi 2010 m. patvirtinta koncepcija, ji paminėjo, kad Lietuvoje šiuo metu veikia apie 100 įstaigų, taikančių skirtingas ugdymo sampratas: Valdorfo, Montessori, klasikinę, ekologinę, sporto ir sveikatos, Suzuki, novatoriško verslumo, humanistinės kultūros, jėzuitų pedagogiką bei katalikišką ugdymą. 

Netradicinės ugdymo įstaigos prisideda prie aukštesnių akademinių rezultatų, geresnės emocinės savijautos ir vaikų fizinės sveikatos. Ministerijos atstovė pabrėžė savito ugdymo įstaigų bendradarbiavimo su tradicinėmis mokyklomis svarbą, perimant  holistitinį požiūrį į vaiką – diegiant pasitikėjimo ir įgalinimo praktikas vietoj „baudimo“ ir kontrolės. 

Netradicinio ugdymo pavyzdžiai iš Lietuvos mokyklų ir įžvalgos iš užsienio praktikų 

Antroje konferencijos dalyje  savito mokyklų mokyklų atstovai dalijosi savo netradicinio ugdymo  praktikomis: nuo lauko pedagogikos iki integruoto mokymosi, nuo bendruomeniškumo stiprinimo iki socialinio-emocinio ugdymo. Skirtingų savito ugdymo mokyklų praktikomis ir sėkmės istorijomis dalijosi:   

• Aušra Puskunigienė, Lietuvos Valdorfo mokyklų asociacija „Valdorfo mokyklų mokinių pasiekimai: kas kitaip“, 

• Inga Tamulevičiūtė, Mokymosi namai „Patirčių slėnis“ „Individualizacija – 3 D modelis mokykliniame ugdyme“, 

• Dovilė Urbanavčienė, Miško mokykla „Akademinių ir socialinių kompetencijų ugdymas per bendruomenės šventes ir renginius“, 

• Tadas Stasytis ir mokiniai „Melkio mokyklos keistenybės“, 

• Danutė Aleksienė, VšĮ „Akademija gamtoje“. 

Kas toliau? 

Konferencija parodė, kad Lietuvoje veikia mokyklos, kurios jau šiandien keičia švietimo praktiką – jos kuria, ieško, prisitaiko, dalijasi ir augina naujos kultūros daigus. Tačiau tam, kad jos galėtų klestėti, reikia aiškesnio teisinio reglamentavimo, nuoseklaus finansavimo ir institucinio palaikymo. Savito ugdymo mokyklos nėra atskira sala – jos yra šiuolaikinio, į vaiką orientuoto švietimo dalis. Jos ne konkuruoja, o papildo ir praturtina visą švietimo sistemą. Todėl sprendimas dėl jų ateities nėra tik jų pačių reikalas – tai visos visuomenės pasirinkimas.  

Kaip pabrėžė konferencijos svečias iš Portugalijos Rodrigo Queiroz e Melo, netradicinio ugdymo mokyklos yra ne privilegija, o demokratinės visuomenės raiška – jos atspindi tėvų teisę rinktis, prisideda prie pilietinės visuomenės stiprinimo ir socialinės sanglaudos kūrimo. Todėl šių mokyklų ateitis nėra vien pavienių iniciatyvų klausimas – tai visos visuomenės apsisprendimas, kokio švietimo siekiame ir kokias vertybes jis turi atspindėti.