NAUJIENOS

Savivaldybėse stringa švietimo paslaugų perdavimas NVO: trūksta pasitikėjimo?

2019-12-20

Viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų efektyvumas ir kokybė iki šiol išlieka aktualus viešojo valdymo klausimas. Vienas iš  galimų kokybės gerinimo receptų – jau prieš dešimtmetį priimtas sprendimas pasitelkti nevyriausybines organizacijas, kurios geriau žino žmonių lūkesčius ir siūlo visuomenės poreikius atliepiančias paslaugas. Kaip numatyta Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“, biudžetinės įstaigos turėtų teikti tik tas viešąsias paslaugas, kurių negali teikti NVO, bendruomeninės organizacijos ir verslo įmonės. 2014-2020 metų nacionalinėje pažangos programoje įtvirtintas rodiklis, kad iki 2020 metų pabaigos ne mažiau kaip 15 % savivaldybių viešųjų paslaugų turi būti perduota bendruomenėms, NVO ar privačiam sektoriui. 

Deja, švietimas vis dar yra pati uždariausia viešųjų paslaugų sritis, į kurią nepriklausomiems teikėjams įsilieti sudėtinga. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro duomenimis, 2018 metais iš daugiau kaip 1 mlrd. eurų, Lietuvos savivaldybėse skiriamų  švietimo paslaugoms, nebiudžetiniams švietimo subjektams vidutiniškai tebuvo skirta kiek mažiau nei 3 proc. O kitose srityse, pavyzdžiui, sporto (apie 12-13 proc.), socialinių paslaugų (apie 7-8 proc.) ir kultūros (apie 4 proc.), paslaugų perdavimas vyksta kur kas sparčiau.

Siekdamas išsiaiškinti, kodėl stringa švietimo paslaugų perdavimas savivaldybėse, ir ko reikia, kad NVO taptų lygiaverčiu švietimo paslaugų teikėju, Švietimo NVO tinklas rengia kelių savivaldybių atvejų analizes. 2019 m. balandį-gruodį tinklo ekspertai lankėsi Vilniaus, Šiaulių ir Alytaus miestų bei Alytaus ir Tauragės rajonų savivaldybėse, kur susitiko su jose veikiančių švietimo NVO atstovais, savivaldybių tarybų nariais, administracijos darbuotojais, biudžetinių švietimo įstaigų atstovais ir diskutavo apie NVO dalyvavimo galimybes švietimo srityje. 

Nepaisant to, kad sąlygos NVO veiklai ir požiūris į jas kiekvienoje savivaldybėje skiriasi, švietimo paslaugų perdavimo principas nėra įgyvendinamas nei vienoje iš aplankytų savivaldybių. Didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius ir Šiauliai, socialinė-ekonominė aplinka yra palankesnė ir NVO gali kurtis bei veikti be vietos valdžios pagalbos. Tačiau mažesniuose, demografiškai mažėjančiuose, mažiau ekononomiškai išsivysčiusiuose regionuose savivaldybės dėmesys partnerystės skatinimui – tiek teisinė-administracinė, tiek finansinė – neretai organizacijoms gali būti pagrindinė sąlyga dalyvauti viešųjų paslaugų teikime. Deja, bet švietimo srityje savivaldos institucijos yra labiau linkusios rinktis saugius sprendimus – išlaikyti ir plėtoti sau pavaldžių įstaigų tinklą, ir bendradarbiauti  tik biudžetinio sektoriaus viduje.

Norint, kad situacija keistųsi, visų pirma reikalingas abipusis pasitikėjimas, todėl pastangų reikėtų įdėti abiems pusėms – tiek savivaldai, tiek pačioms NVO. Vienas iš pirmųjų galimų žingsnių – realus NVO į(si)traukimas į švietimo klausimų sprendimą per vietos NVO ar švietimo tarybas. Savivaldybėms taip pat rekomenduojama įgyvendinti vietos organizacijų gebėjimus stiprinančias priemones  (finansavimo, patalpų suteikimo, mokymų, konsultavimo), o pačioms organizacijoms – jungtis į asociacijas ir drąsiau siūlyti savo paslaugas. Siūlymai dėl aplankytų savivaldybių švietimo paslaugų įvairovės didinimo ir jų kokybės gerinimo, viešai bus pristatyti 2020 m. sausio mėnesį.

Analizės rengiamos įgyvendinant projektą „Švietimo paslaugų efektyvumo didinimas ir konkurencingumo skatinimas“, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.